Nemunas (nemunas) wrote,
Nemunas
nemunas

Sodai

Istorija
Ką nors tokio panašaus, manau dauguma pamenat. Maždaug 1987 - ieji. Balandžio pabaiga. Šeštadienis. Per žiemą kaupę viską, ko galbūt prisireiks - storą skaidrią polietileno plėvelę, kas plastikinius lankus šiltnamiui, kas seną kriauklę, grėblį, stalo indus ir įrankius, skardinę balėją ir kibirą, kas su faneriniuose loveliuose ant palangių paaugusiais pomidorais, VEF'ais, balta patalyne, stiklainiais ir maisto atsargom, viską pasikrovę į zapus, žigulius, moskvičius ir zubrionkus vilniečiai pajuda iš miesto.
Prasideda nervus tampantys neregėto mąsto 7 - 10 automobilių prie šviesoforo kamščiai.  O kur dar nuo kaladžių savo šeimos turtą nuėmusių vairuotojų faktorius. Pakeliui sustojama nusipirkti trilitrinį giros iš bačkos, limonado, ir to, kas pamiršta.
Didesni ekstremalai visą sąrašą sugebėdavo susivežioti prigrūstais  37, 36, 26 ar priemiestiniais autobusais (kai kur ir traukiniais)  į šalia miesto esančius Žaliuosius ežerus, Rokantiškes,  Pavilnį, Valčiūnus, Salininkus arba kiek atokiau  įkurtus - Vosyliukų, Valų, Rastinėnų arba Bezdonių sodus ar tiems laikams vos ne 2 valandų kelionės atstumu (22 km nuo centro) esančias Pikeliškes arba apskritai už 40 km esančius sodus Neries ir Žeimenos santakoje.  Šeštadienį atsibeldę apie pietus vieni likdavo nakvoti savo 9 projekto fazendose  ar bitininkų nameliuose su per pusdienį lauke neišdžiūvusia patalyne, kiti, gi vakare skubėdavo  į  visuomeninį transportą tam, kad ryte sugrįžtų naujomis jėgomis. Taip prasidėdavo šventas laikas - sodų sezonas.



        6 arų žemės ūkio laboratorijos - kolektyviniai sodai rastis pradėjo apie 1950 metus.  Sklypus  skyrė miestų  vykdomieji komitetai (savivaldybės), o pritrūkus tinkamų žemės sklypų miestų ribose, sklypai pradėti dalinti rajonuose.
Sodai sodams buvo nelygūs - bendrijos priklausiusios bent kiek su statybomis susijusių organizacijų darbuotojams turėjo ir asfaltuotus kelius ir trifazę elektrą ir - oho, telefoną (taip, mes turėjom normalų laidinį telefoną). Be abejo, tokiose bendrijose individuali architektūra taip pat buvo solidi - mūrinė, betoninė, dviejų aukštų, su rūsiu, garažu ir t.t. 
Gyvybės ar mirties klausimas -  vanduo. Gerai, jei šalia upė ar ežeras - pastatydavo siurblinę, keletą vandenbokščių, nutiesdavo antžemines kokių 100 mm plieno vamzdžių linijas ir vandens laistymui pakakdavo. O tokiuose soduose - nesusipratimuose, kurie buvo toli nuo vandens telkinių, gręždavo gręžinius išleisdavo krūvas pinigų, bet vandens dažniausiai trūkdavo. Geriamajam vandeniui  kaimynai susimesdavo ir kasdavo šulinius. Iš jų tarpo  paprastai atsirasdavo  vienas bioenergetikos ekspertas ir virgulėmis nustatydavo vandens buvimo vietą - "va, va čia eina gysla, matai kaip kryžiuojasi. Ir negiliai - tik 5 rentiniai" , kad ten vandens pasiekiamame gylyje prakiškai nėra, dažnai paaiškėdavo iškasus visus 25.
Pradžioje soduose buvo neleidžiama statyti jokių pastatų, išskyrus bendro naudojimo lengvo tipo paviljonus (ūkinius trobesius). 1963 m. nustatyta, kad miesto ribose esančiame kolektyviniame sode statomų bendro naudojimo paviljonų užstatomas plotas negali būti didesnis kaip 4 kv. m, o sode už miesto ribų - ne didesnis kaip 8 kv. m vienam sodininkui.  Apie 1966 metus patvirtinta instrukcija, kurioje nustatyta, kad kiekvienas sodo narys gali statyti vasarinio tipo namelį 25 kv. m naudingo ploto įrankiams laikyti ir sodininkams nuo lietaus pasislėpti. Ir šiltnamį iki 20 kv. m ploto.  Sodo namelius apšiltinti neleidžiama.  Aišku, sodininkai tuo neapsiribodavo, todėl 1975 m. išleistas įsakymas „Dėl kolektyvinių sodų namelių priėmimo naudoti sutvarkymo“, kur numatyta, kad kai faktiniai namelio patalpų ir verandų plotai skiriasi nuo projektinių daugiau kaip 10%, rajonų architektai teikia vykdomiesiems komitetams pasiūlymus dėl namelių nugriovimo.  Nežinau, kiek realiai buvo įgyvendinta griovimų, bet pamenu, kad tokių grasinimų 80 kažkuriais metais iš tikrųjų buvo (gali susidaryti įspūdis, kad aš jau pensijoj, bet tai tiesiog vaikystės prisiminimai).
Vėliau, 87 aisiais leista statyti ne tik sodo namelius iki 50 kv. metrų ploto (neįskaitant terasos bei atviros verandos) su rūsiu, bet ir ūkio pastatus vištoms bei triušiams laikyti, šiltnamius, pastoges automobiliams ir kitus statinius. Niekam nepaslaptis, kad sovietmečiu  pasigavęs gatvėje vairuotoją, galėjai susikombinuot mašiną betono, skiedinio, lentų, per pažystamus - plytų, šiferio (kam sovietmetis kuom nors neaiškus, eikite pas Rokiškį, jis buvo pagavęs įkvėpimą ir apie tai prirašė). Mačiau, kaip tai padaroma. Kaip minėjau, žmonių, kurių darbas buvo susijęs su statybomis, sodai buvo tikros užmiesčio vilos. Todėl Andropovo laikais (tais, kai bandė išgyvendinti girtuokliavimą darbe, o milicija vidury dienos aplankydavo kino teatrus, barus ir paklausdavo - o kodėl tu ne darbe?) buvo privaloma pateikti visų medžiagų - iki vinių, pirkimo kvitus.
Baigti statyti sodų nameliai turėjo būti priimami naudoti laikantis individualių namų priėmimo naudoti nustatytos tvarkos. Kadangi kaimo vietovėje pastatytų statinių inventorizavimas ir teisinis registravimas iki  nepriklausomybės atkūrimo nebuvo privalomas, niekas jų ir neregistruodavo, todėl šiais laikais, kai tą turtą nori parduoti ar rekonstruoti turi krūvas problemų, nes dauguma neturi jokių dokumentų.
Įsivaizduoju, kad  su visu į sodų statybą sudėtu intelektu, fizine jėga ir darbo valandomis (svajojant, planuojant, organizuojant, tampant akmenis iš laukų,  maišant betoną, kalant, obliuojant, konstruojant etc.)  nesunkiai būtų galima įgyvendinti kosminę programą ir aplenkti visus užkariaujant Marsą.

Žemės ūkis ir gamybiniai eksperimentai.

Mane visada žavėjo simetriškos  supurentos ir išravėtos vagos, kuriose veši visoks naudingas gėris, arba nuo pavasario iki iškrentant sniegui žydintys gėlynai, kuriuose auga aitrusis šilokas, gumbenė, raktažolė, hortenzija, bumvaldo lanksva, kardalapis debesylas,rožės, raganės, jurginai, barzdotieji vilkdalgiai*  ir dar keliasdešimt rūšių gėlių ir kitokių augalų, kurių ne tik  pavadinimai rimtai sodininkei žinomi kaip daugybos lentelė, bet ir kokią dirvą ir kiek saulės bei drėgmės mėgsta, kada jį iškast sandėliavimui ar nuraut kompostavimui. Kaiminystėje visada rasi medžių ir vaiskrūmių genėjimo ir skiepijimo ekspertą, kuris žinos ir  kaip apsisaugoti nuo amaro, miltligės, vyšninės musės, kada  juos sodint,  persodint, kaip tręšt ir genėt. Kai kurie  žmonės savo pomėgyje pasiekia neįtikėtinų aukštumų.  Kai kurios bendrijos išsiskirdavo ypatingai išpuoselėta aplinka, kaimynai tarpusavyje varžydavosi, kas padarys gražiau. Vienas tokių sodų, kaip pamenu, buvo Telšiuose - "Žilvinas". Žmonės iš visos Lietuvos atvažiuodavo pasižiūrėti. Atrodė viskas maždaug taip (dėl šitos foto, specialiai nuvažiavau į Telšius va čia: https://maps.google.lt/maps?hl=lt&ll=55.965176,22.251155&spn=0.000024,0.026071&t=h&z=16&layer=c&cbll=55.965372,22.251286&panoid=05fuZy84zEnlY4V1TGu2pA&cbp=12,62.59,,0,5.33):



Iš tiesų man neteko susidurti su vos ne pramoniniu kolektyvinių sodų panaudojimu, bet kai kurios bendrijos buvo "paturbintos" pasistatę ir gėrybių supirkimo punktus ir sulčių spaudyklas ir vaisių saugyklas.

 Ne vienas sodininkas perestroikos pradžioje buvo įsisukęs į tulpių svogūnėlių auginimo "Buratino verslą" kai į žemę buvo sukišama krūva pinigų, su tikslu rudenį iškasti mažiausiai dvi krūvas.  Faktiškai rudenį būdavo iškasamas panašus kiekis, su užaugusiai mažais svogūniukais, kuriuos reikėjo atskirti nuvalyti, sudėti į dėžes tam, kad jie žiemą rūsyje sušaltų arba juos sugraužtų pelės :)
Perestroikai įsibėgėjus, kokiais 87aisiais išpopuliarėjo vištų auginimas. Apie 70 procentų namuose savaitę - kitą  jau paaugintų viščiukų (tai buvo neretas reiškinys)  krisdavo vos atvežti į "fermą", nebent su pipete į gerkles jiems lašindavo aspiriną. Vištos be kita ko buvo šeriamos parduotuvėse pusvelčiui po 2 kg "ant galvos"  parduodamomis miežinėmis ar kvietinėmis kruopomis, dėl ko tekdavo atstovėti eilę kokius 20 kartų. Nemaloniausia viso šito verslo dalis - nukirstomis galvomis po kiemą lakstančios vištos ir tas nepakartojamas nuplikytų pešamų plunksnų kvapas mielą rugpjūčio popietę. Bet konservai būdavo skanūs, jei nepadauginta druskos.

Dabartis

Realybė tokia, kad sodai, pamažu virsta gyvenamaisiais kvartalais. Pagrindinės problemos - infrastruktūra - keliai, nuotekos, vanduo, elektra, internetas.
Kadangi ko­lek­ty­vi­niai so­dai bu­vo skir­ti tik mė­gė­jiš­kai so­di­nin­kys­tei, ati­tin­ka­mai ko­lek­ty­vi­niuo­se so­duo­se bū­da­vo sta­to­mi ri­bo­to ga­lin­gu­mo elekt­ros tink­lai. Dabar sodininkų lėšomis kažkada įrengtus tinklus išperka  LESTO. Būklė jų yra labai įvairi, dažniausiai prasta. So­di­nin­kų bend­ri­ja pati atsakinga už neparduotų elektros tinklų būklę.  Bend­ri­jos pir­mi­nin­kai tu­ri rū­pin­tis, kaip vi­siems so­do bend­ri­jos na­riams už­tik­rin­ti ko­ky­biš­ką elekt­ros ener­gi­jos tie­ki­mą, t. y. re­konst­ruo­ti bend­ri­jos elekt­ros tink­lą (keis­ti ka­be­lius, klo­ti sto­res­nius lai­dus), di­din­ti lei­džia­mą­ją nau­do­ti ga­lią ar kt. Didžiausia problema - galingumų trūkumas, dauguma teturi 3 ar 5 kW, ko normaliam gyvenimui yra per mažai (na su 5 kW galios galima gyvent, bet jau skalbyklės, lygintuvo, orkaitės ir virdulio tuo pačiu metu neįjungsi) dėl ko reikia keisti transformatorines ir/ar kabelius.
Keliai realiai yra siauri - problematiška su statybinių medžiagų, kuro privežimu. Senas asfaltas aptrupėjęs ir nuo sunkvežimių kenčia toliau. Savaime suprantama, kad patiems tvarkyti kelius nemažas finansinis iššūkis. Nors čia priimti kai kokie nauji sprendimai , bet pinigų nuo to nepadaugės.
Ne kokie popieriai yra su nuotekom, nes ne paslaptis, kad kai kurie  žmogeliai nuotekų surinkimo duobėse įrengia laidų dugną, čia tam, kad nereiktų dažnai samdytis asenizatorių. Aišku, paskui geria vandenį iš netoliese esančio šulinio ar gręžinio.

Kitos šalys

Kai kas bando sakyti, kad žemės knisimas laisvalaikiu yra sovietinis palikimas, arba lietuviškasis "žagrės iš kišenės" sindromas. Tai yra NETIESA. Mačiau danus dirbančius savo išpuoselėtuose soduose.


Išskirtinis atributas vėliavų stovai sklypuose, kurios iškeliamos šeimininkams atvykus.  Netikit - galite pasidaryt virtualią ekskursiją su Google View paspaudę štai čia.

Elektra, vandentiekis, kanalizacija. Nameliai paprastai apie 50 kv. m., iki sklypo automobiliu galima privažiuoti tik daiktams išsikrauti. Danai labai bendruomeniška tauta ir šitos tvarkos laikosi. Sklypo su nameliu kaina - apie 312 tūkstančių litų, o pvz. su 95 kvadratinių metrų ploto pastatais - virš 600 tūkstančių.

Vokietijoje Kleingarten taip pat labai įprastas reiškinys, tiek buvusioj DDR daly, tiek ir vakarų. Tiesa, važiuojant pro šalį, vizualiai atrodo mažiau tvarkingi nei daniški.

Suteikiamas žemės plotas - iki 4 arų. Žemę galima tik nuomotis už 30 -  kelis šimtus eurų metams. Taikoma griežtas vokiškas reglamentavimas - leidžiamas užstatymo plotas 24  kvadratiniai metrai, ilgalaikis gyvenimas neleidžiamas. Čia galite virtualiai pravažiuoti pro šalį.


Arba štai ši ramybės oazė viename judriausių geležinkelių palei Diusseldorfą


Žiūrėti didesnį žemėlapio vaizdą

Kainos įvairos, yra ir už 5000 eurų, yra ir už 30000.
Sodininkystės praktika paplitusi ir pas britus ir pas švedus ir pas lenkus.

Juk gera sumerkt rankas į žemę? :)


* pavadinimus perskaičiau rinkinyje Mano svajonių sodas. ...na taip, tokį turiu...
              
Tags: kolektyviniai sodai, laisvalaikis, pavasaris, technologijos, tradicijos, žemės ūkis
Subscribe
  • Post a new comment

    Error

    default userpic
    When you submit the form an invisible reCAPTCHA check will be performed.
    You must follow the Privacy Policy and Google Terms of use.
  • 5 comments